G. Beresnevičius konstatavo, kad baltiškoji religija neišsiskiria iš bendro religijų horizonto ir tai, kas būdinga daugeliui religijų, būdinga ir baltiškajai, tame tarpe – ir piligrimystė. Tyrinėtojas tarp kelių svarbiausių galimos piligrimystės centrų (Vilniaus, Romuvos, Birutės kalno) išskiria ir Nevėžio aplinkoje buvusias šventvietes. Būtent jose minima kūrenant šventąją ugnį, kurios kultą sunaikino tik Jogaila Žemaitijos krikšto metu.

Amžininkų liudijimų tvirtinimui, kad piligrimystė buvo Lietuvoje ir iki krikščionybės, taipogi yra pakankamai. Dar J. Dlugošas rašė apie miškuose švenčiamas religines šventes, į kurias buvo renkamasi „iš viso krašto“. XVIII a. J. Brodovskis ir P. Ruigys randa kelio dievybę Gužę.  M. Strijkovskis mini Kelių Dievą, kuriam aukas aukodavo su lazdomis rankose. Jam artimas, o gal ir tas pats dievas Keliukis minimas M. Pretorijaus darbuose. Kelio Dievui skirtus pakelių akmenis mini ir T. Narbutas. Panašūs akmenys Kėdainių regione dar garbinti jau gerokai po krikščionybės įsigalėjimo. Ne tik istoriniai šaltiniai, bet ir kai kurie vietovardžiai iki šių dienų išsaugojo šventų brastų buvimo faktus.