Senųjų baltų piligrimų pėdsakai link brastų ir alkviečių tuo pačiu mums padės parodyti ne tik mokslininkų tirtus kryžiuočių kelius, bet ir duos užuominų bandant įminti mokslo dar rimčiau nemėgintą narplioti Žemaitijos krikšto vietos mįslę. Apkeliausime žinomiausius alkakalnius ir svarstysime, kuriame jų stovėjo legendinis bokštas su šventąja ugnimi, karaliaus Jogailos užpiltas Nevėžio vandeniu. Ugnis nebuvo legenda, panašu, kad ji traukė piligrimus šventomis brastomis ir gojais galbūt ne vieną šimtmetį. Tai liudija iki šių dienų išlikę vardai miškuose, laukuose, upeliuose. Kad žygiuoji teisingu keliu, patvirtins ne tik kur ne kur sutikti gojų ar akmenų reliktai. Tuom neleis suabejoti ir krikščioniškos šventovės, atėjusios į šventviečių vietą. Nauja religija kartais net nekeitė vardų. Alkupiai tebetekėjo pro bažnyčias, jų pakrantėse toliau gyveno vėlės ir vėlinai, tik jau tapę velniais. Jie toliau bendravo su Nevėžio slėnių gyventojais, apie ką savo „užmaskuotame teologiniame traktate“. rašė ir prie šventos brastos pakrikštytas Česlovas Milošas. Keliaudami jo aprašytomis vietomis prisiminsime rašytojo kūrybą nagrinėdami, kaip šiose pakrantėse gyvenantys velniai bando medžioti vietinių sielas. Kartais jiems tai visai neblogai sekėsi – ir tai jau nebe apie literatūrą ar mitologiją. 

Parankinės knygos: Gintaras Beresnevičius, Dausos: pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Klaipėda, Gimtinė, 1990; Norbertas Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Vilnius, 1987 m.