XIX a. prasidėję istoriniai procesai ėmė keisti miesto ir aplinkinių dvarų kalbą. Lietuviai prarado savo politinį elitą, kuris, norėdamas atsiskirti nuo žemaluomių „runkelių“, demonstratyviai pasirinko kitą kalbą. Nebebuvo kas kalbą apgina ir Bažnyčioje, nes kunigija taip pat tapatinosi su kosmopolitines tradicijas perėmusia visuomenės grietinėle. Iš miestų bažnyčių be pasipriešinimo išstumta lietuvių kalba turėjo subrandinti agresyvesnę savo šviesuomenės kartą, kuri XIX−XX amžių sandūroje pareikalavo lygių teisių katalikiškoje kultūroje. Pirmose lingvistinio karo fronto linijose atsidūrė bažnyčia. Kunigai tiek savo iniciatyva, tiek ir visai nenorom turėjo dalyvauti išstumiant arba išsaugant lietuvių kalbą iš parapinių bažnyčių. Šie tautinių kultūrų susidūrimai seniai nukeliavo užmarštin. Tačiau, atidžiau paieškoję, atgimimo epochos ženklų tikrai surasime ir tai padarysime kiek neįprastoje vietoje - Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje.