Pradedant nuo galo – žygis baigsis ant vaizdingo piliakalnio prie Nevėžio, iš aukštai žiūrint ir kalbant apie šalimais tekėjusias šventupes ir ne taip jau toli dunksančias Romainių kalvas. Tačiau pati išvyka šį kart nebus skirta įspūdingiems vaizdiniams ar svarstymams apie epines šventyklas. Priešingai, pradėsime ypač nuošalioje provincijoje, per kurią jokie keliai neveda į jokius centrus, o iki artimiausių miestų yra dešimtys kilometrų. Taip buvo tada, kai mūsų maršrute esantys alkų ir vilkų kalnai dar kvietė tikrus aukotojus ir garbintojus. Dubysos-Šušvės-Nevėžio tarpupį dažnesni kryžiaus žygiai ėmė siekti vėlai – tik XIV a. antroje pusėje. Iš šykščių kryžiuočių kelių aprašymų tekstų akivaizdu, kad šios vietos buvo su tyrais besiribojusių Pernaravos, Prenaudų, Gaižuvos žemių paribiai šalia graudų ir gynybinių užtvarų. Per laiką dingo ne tik daugumos paslaptingų kalvų vardai, bet ir jos pačios, tačiau mes šį bei tą atrasim.